Nelinksmas sugrįžimas į Utenio stadioną
Po trečiadienio vakaro labai dviprasmiški jausmai..........
Pagalai debiutavom prieš kelis metus renovuotame stadione. Dar niekada Rokiškio FK nežaidė oficialių varžybų kelis tūkstančius žiūrovų talpinančioje arenoje su dirbtiniu apšvietimu. Kažkas panašaus buvo tik Šiauliuose prieš pora metų.. Taigi žaisti tokiomis salygomis tikrai smagu.
Po varžybų jų teisėjas pasakė musų padėtį iš dalies atspindinčią frazę "seniai nemačiau tokios komandos, kuriai taip nesisektų" į ką Gena atsakė, kad "sekasi stpresniems".
Laikrodis tiksėjo 19 val., o mūsų buvo tik pusė komandos. Sunkiai išvažiavom iš Rokiškio, užtruko vilniečiai. Nei normalaus apšilimo, nei pasitarimo taip ir nepavyko padaryti. Šį sykį "ant keitimo" turėjom du žmones vienuoliktoką Ernestą ir Meistrą.
Varžybas pradėjome tikrai smagiai. Komanda dirbo kaip volkswageno varikliukas buvo miela ie smagu stebėti. Matyt ir patys nesitikėjom, kad taip gerai eisis. Kamuolys judėjo, žaidėjai irgi gal trūko akcentuotų smūgių į vartus. Panašu, kad uteniškiams tai irgi buvo netikėta, tik atlikę kelis keitimus jie aplygino kamuolio kontrolės laiką. Pagal visą įvykių seką įvartį turėjome pelnyti mes, tačiau atsitiko priešingai. Kėlinio viduryje varžovams pavyko aštresnė ataka ir kamuolys praslydęs tarp Gedvės kojų ir mučiui užsiėmus ne visai tinkamą poziciją atsidūrė vartų kampe. Didelio streso kaip ir nebuvo, nes laiko daug. Atsilošim. Varžovų vartams nuolat kilo gresmė. Tai Giedrius po kampinio nepataikė į vartus galva. Tai kamuolys atsimuša į virpstą ir nėra kam dadėti. Tačiau vis tik įmušam. Gedvė prisėlino maksimaliai arti varžovų baudos aikštelės, varžovų vartininkas nesusitvarkė su stipriu smūgiu ir Modestas nukreipė atšokusį kamuolį į vartus. Taip buvo išlygintas ne tik varžybų rezultatas, bet ir pelnytas pirmas įvartis už Rokiškio FK. Iki kėlinio pabaigos liko 3 min. Kurios virto tikru košmaru. Per jas sugebėjom prasileisti du įvarčius iš kurių vieną po rikošeto nuo mūsų gynėjų. Taigi viskas sugriuvo ką statėme pirmas 45 minutes.
Maža to antro kėlinio pradžioje prasileidom dar vieną dūrį, kuris pastatė mus į sutriuškinimo poziciją. Kurį laiką vyrai buvo pasimetę ir palūžę. Gerai, kad varžovai tuo nepasinaudojo, išgelbėjo Mutis. Šiaip taip suradom jėgų ir pradėjom eiti į priekį. Iš pradžių Oliveris pasinaudojęs varžovų gynėjų ir vartininko nesusikalbėjimu padarė rezultatą švelnesnį. Po kelių akimirkų pavyko ideali ataka dešiniuoju kraštu ir Lukas atkuria intrigą 3-4. Pelnom dar įvartį, bet neįskaitomas dėl nuošalės. Iš toli šauna Rionkė, mušam su galva, Lukas pavojingai įsiveržia, bet smūgis per silpnas. Šturmuojant varžovų vartus jėgos ir budrumas išseko, o varžovai paskutinės atakos metu padėjo tašką 5-3. Napoleonas po tokių varžybų būtų pasakęs "šeimininkai buvo verti pergalės, o svečiai buvo verti nepralaimėti" , tačiau rezultatas ne mūsų naudai ir netgi ne lygiosios. Gaila.........
