"Mucha"

 Praėjusią savaitę startavo atrankos varžybos į pasaulio futbolo čempionatą. Kaip žinia per dvi varžybas mūsiškiai iškovojo tašką. Pirmos varžybos namie su slovakais nuteikė gan optimistiškai, antros su graikais atvirai nuvylė.

 Taigi šis pasakojimas apie pirmas mūsiškių varžybas su Slovakija. Didžiojo futbolo varžybas pradėjau stebėti stadione nuo 1987 m. Kai Vilniaus "žalgiris" žaisdavo namie su draugais stengdavomės nepraleisti nei vienų varžybų. Per varžybas su sovietų laikų grandais Kijevo "Dinamo" ar Maskvos "Spartaku" prisirinkdavo pilnas "žalgirio" stadionas apie 15 -16 tūkst. Varžybos mums dažnai baigdavosi sėkmingai, nes "Žalgiris' beveik nepralaimėdavo namie. Po rungtynių vykdavo pergalių paradai nuo stadiono iki miesto centro ar geležinkelio stoties. Drąsiai galiu teigti, kad futbolas tuo metu klestėjo. Po 1990 m. "Žalgirio" nebeliko žaidėjai pasklido po margą pasaulį. Su būsimais rinktinės žaidėjais A. Skarbaliumi, D. Vencevičiumi tekdavo susitikti akis į akį "Juventus' taurėje VPU salėje. Buvę "Žalgirio" vyrai pradėjo žaisti Lietuvos rinktinėje. Su senu bagažu pratraukėme iki 1998 m., o tada prasidėjęs nuopolis tęsiasi iki šių dienų. Taigi "Žalgirį" pakeitė Lietuvos rinktinė. Matyt nieko nėra geriau, kaip sirgti už savo šalies komandą. Kurį laiką rinktinė žaidė senajame "Žalgirio" stadione. Vėliau persikraustė į Kauną. Iš Kauno sugrįžo į Vilniaus "Vėtros" stadioną. "Vėtrą" pakeitė Marijampolė, o vėliau Kaunas. Dabar vėl sugrįžta į Vilnių buvusį "Vėtros" šiuo metu LFF stadioną. Iš visų stadionų neteko būti tik Marijampolėje. Taigi pirmom atrankos varžybom rinktinė sugrįžo namo tik gaila, kad ne į "Žalgirį".

 Didelių planų vykti į varžybas nebuvo. Varžybų rytą UAFA pasiūlė 4 bilietus. Taigi dvejoti kaip ir nebuvo prasmės. Vakare dar atsirado bilietų, todėl Vilniuje prisijungė pora emigrantų iš Rokiškio. Prie stadiono buvom likus geram pusvalandžiui iki varžybų pradžios. Prie įėjimo buriavosi slovakų fanai įvyko susistumdymas su apsauga. Jau vėliau paaiškėjo, kad bilietai parduoti ne į tas tribūnas, kad reikia eiti pro kitus vartus. Vienam iš futbolo mėgėjų buvo nutrauktas striukės kapišonas, kuris atsitiktinumo dėka pateko mums į rankas, nes voliojosi ant grindinio. Drabužio savininkas neatsirado teko jį padžiauti ant tvoros. Šiaip taip įveikę modernią apsaugos sistemą patekom į stadiono vidų, kuris dar buvo apytuštis. Komandos baiginėjo apšilimą. Mūsų vietos grynai už vartų. Fanai pradėjo kabinti vėliavas ir banerius. Kilo nesusipratimas nes pastarieji užstojo ir taip ne ypatingą aikštės matomumą. Visa laimė iki gaidžių peštynių neprieita užteko apsižodžiavimo. Nepatenkinti fanų veiksmais sirgaliai pakeitė sėdėjimo vietas. Tribūnoje matėsi ne mažai pažįstamų veidų iš Utenos, Anykščių. Iki varžybų pradžios miniatiūrinis "Vėtros" stadionas užsipildė.

 Pirmoje varžybų pusėje mums prieš akis vartus gynė Karčemarskas. Kaip žinia jų išsaugoti sausais nepavyko. Buvo praleistas įvartis su nedideliu rikošetu. Tačiau prieš tai buvo pelnytas įvartis į slovakų po standartinės padėties prie varžovų vartų. Neaišku kaip ta apsauga tikrino įeinančius, bet po mūsiškių įvarčio tribūna nušvito fajeriais. Kažkoks neaiškus tipas su žiemine kepure šildė save ir aplinkinius neaiškaus turinio gėrimu, ryškiai įsineštu ne pagal taisykles. Per pertrauką vienas anykštėnas vis klausinėjo ko nesitreniruojame, ko nesiruošiame rytdienos varžyboms. Jo kalbos ryškiai nepatiko Gedvei ir kapitonas nutarė, kad teks juos pamokyti. Kaip žinia pažadas buvo ištesėtas. Antrame kėlinyje mūsų vartus gynė slovakų vartų sargas pavarde - Mucha. Taigi natūralu, kad sirgaliai pradėjo "pjauti" ant vartininko. Įsiminė bene juokingiausia replika:

- Vyrai muškit į vartus juk juose nieko nėra, tik mucha (musė).

 Muchai, kaip ir visai slovakų rinktinei pavyko atsilaikyti dešimtyje. Grįždami namo paėmėm Tomą, nes šeštadienio varžyboms būtume likę be vartininko.

Keletas foto: